Svajonės

Kūrybos sodo vienoje iš grupių (kur gryninamas prekinis ženklas, veikla, SVAJONĖ, jų vizualinis identitetas ir kiti svarbūs dalykai) kalbėjome apie ABEJONES: kaip jos žudo idėjas; įsuka į klampias apmąstymų ir abejonių pelkes; neleidžia imtis veiksmo; kamuoja pilkais, betoniniais pustoniais versdamos atsisakyti ir taip sunkiai prieinamo pasitikėjimo savimi.

Jos lydėjo ir lydi beveik visada ir mane. Turiu prakalti įnirtingai imdamasi darymo arba išlaukdama. Kartais, atrodo, kad tą ABEJONĘ, kaip kokį asmenį turiu ignoruoti ir negirdėti jos. Užsikimšti ausis prieš jai ištariant “eik tu, nu vistiek nepavyks”, arba “manau, kad ne tuo keliu eini, brangioji”. Mano ABEJONĖS tariama mantra yra būtent ši. Apie netinkamai pasirinktą kelią.

Kiek kartų itin artimoms draugėms verkiau į petį, “na, Ugne, Lina, Virginija, pasakyk, kaip manai, kur mano talentas? Į kurią pusę man dabar eiti?”. Ir, nežinau kodėl, bet būtent KŪRYBINĖ ABEJONĖ itin daug sveria.

Kažkurią dieną, bemaišydama blynus pajaučiau, kad ateina impuslas režisūrai, mano paskutinei SVAJONEI. Po studijų gyvenau paprastai, be kažkokių didelių tikslų, lyg paleidusi viziją ir ilgus metus investicijų bei laiko tam. Gavau 10 LMTA režisūros magistre, ir, gal tiek ir užteko? Gal to ir reikėjo? Įsirodyti, kad esu gabi mokinė (nes nei mokykloje, nei bakalaure to nepatyriau) ir eiti dirbti? Bukai, kasdieniškai, paprastai, žemiškai. Rodos, viena dalis net susitaikė, kad dabar gyvensiu sausą suaugusios moters, atsakingos už penkių vaikų pragyvenimą, pasaulį. Bet vat, maišydama blynus pajutau, kaip beldžiasi pro nuovargio nuo buities plyšį IDĖJA. Viena, kita.. Tokia švelnia srovele atvilnija jaudulys. Tas pažįstamas jausmas, kurio taip buvau pasiilgusi.

Abejone (nuo šiol neberašysiu jos didžiosiomis raidėmis), prašau, matau tave, bet eik, pasidžiauk vasara, išsitaškyk ežeruose, prisiuostyk gėlių, apžiūrėk renkančias nektarus bites, susidrauk su tikėjimu dar sykį ir palik mus ramybėje.

O gal jos tikslas ir yra patikrinti, kiek rimtai esame nusiteikę eiti? Tikėti iki pabaigos su potankiais abejonių prasivaikščiojimais?

Pavasarį buvau antropoteosofijos konferencijoje, kurioje išgirdau filosofo Naglio Kardelio mintį, “Dar turime žodį arafel (Hebrajų kalba), kuris reiškia tamsaus debesies tamsą, tamsų debesį, kuriame gali slėptis ir pats Dievas, kuriame pati tamsa paslepia Dievą nuo nepašvęstojo akių arba tiesiog mirtingos būtybės, kuri negali prieiti prie Dievo slėpinių … debesis saugo Dievo paslaptį.” Visą filosofo pokalbį galite rasti čia, tiesa, jis nėra populistinis ir lengvas:

Ir jeigu tikiu, kad turiu pažinti Dievą savyje, palaipsniui atskleisti tą šydą, tikiu ir tuo, kad tas tikras kelias nėra toks paprastas, toks “imk ir turėk SVAJONĘ”. Tikiu, kad jį, tą žinojimą ir ramybę turiu lyg užsitarnauti savo kasdieniu DARBU ir TIKĖJIMU; įveikdama kliūtis ir lavindama reikiamas savybes.

Rašytoja Elizabeth Gilbert knygoje “The Big Magic” rašo, "Ar turite drąsos atskleisti savyje paslėptus lobius? Nežinau, kas tavyje paslėpta. Tu pati gali vos nujausti, nors, įtariu, kad giliai širdyje numanai. Aš nežinau tavo gebėjimų, siekių, tavo ilgesio, slaptų talentų. Bet tikrai kažkas nuostabaus yra paslėpta viduje. Sakau tai su visišku pasitikėjimu, nes tikiu, kad mes visi vaikštome palaidotų lobių saugyklomis. Manau, kad tai yra vienas iš seniausių ir dosniausių triukų, kuriuos visata dovanoja mums, žmonėms, tiek savo, tiek mūsų pramogoms: VISATA PALAIDOJA KEISTUS BRANGAKMENIUS GILIAI MUMYSE, O TADA ATSITRAUKIA, KAD PAMATYTŲ, AR GALIME JUOS RASTI. Medžioklė, skirta surasti tuos brangakmenius - tai ir yra kūrybinis gyvenimas.”

Tikėdama, kad dar tik einu, kad nežinau visko iki galo, o tik numanau, bežiūrėdama atgal ir matydama, kiek jau pavyko nueiti ir gražių dalykų nuveikti, atsisuku į savo kasdienes abejones lyg į debesį, kurį aptarė filofosas Naglis ir galvoju, ačiū, kad esi. Nes jei būtų viskas apšviesta ir aišku; lengvai prieinama ir paprasta, ar būtų taip įdomu gyventi? Ar turėčiau tiek jėgų spirtis į priekį ir ieškoti?

SVAJONIŲ pavertimo TIKSLU, įveikiamų abejonių ir TIKĖJIMO,

Ieva